Po metų, beveik dviejų, tokių ilgų ir keistų viskas pasikeitė. Ta neapsakoma ChunJoe meilė, kuri atrodė tokia amžina ir palaiminta pačių aukščiausių Dievų netikėtai baigėsi. Sudužo ji į šipulius priversdama kentėti visus, kas tikėjo, jog to niekada nebus. Priversdama verkti pačius stipriausius ir verkti negalinčius vaikinus, priversdama Joe susikrauti daiktus ir net nepažvelgus į Chunji išeiti iš judviejų kambario, užverti sunkias namo duris ir įsėdus į garsiai, garsiau nei bet kada burzgiantį automobilį išvažiuoti kur mato akys...

Niekas net nebūtų pasakęs, kad tarp tų viejų, vienas kitam meilę viešai rodančių vaikinų galėjo būti kažkas negerai, bet tiesa buvo skaudi... Jų meilė pasibaigė taip pat netikėtai, kaip prasidėjus, Joe lėtai pakilo iš lovos po sunkios darbo nakties, pažvelgė į Chunji ir susiėmė už širdies. Jis nieko nejuto, jokio virpulio kurį kažkada sukeldavo vienintelis žvilgsnis į vaikinuką, jis nieko nepajuto net prie jo prisilietęs. Joe sunkiai užsimerkė, jis pasikeitė, jo meilės šiam miegančiam angelui neliko... Viskas buvo aišku...Jiems nebuvo lemta pradėti to, kas buvo tiesiog neįmanoma... Sėdėdamas nedidelėje kavinėje su kavos puodeliu ir priešais sėdinčia mergina Joe šypsojosi, jo širdis plakė taip, kaip kažkada plakė žvelgiant į Chunji. Jis įsimylėjo, įsimylėjo merginą, kaip ir pridera vaikinui.

„Metas...Man atėjo laikas būti tokiu, kaip kažkada...Pats metas ištarti sudie...Chunji...“ ,- Joe mintys vertė jį ašaroti, bet tiesa buvo tokia, jis jau nejautė to, ką kažkada manė jautęs vieninteliam Chunji. Laikydamas savo geriausio draugo, savo labiausiai mylėto ir sau artimiausio žmogaus ranką, Joe negalėjo nieko sakyti, liežuvis vis dar priklausė priešais buvusiam asmeniui, bet ne vaikino širdis... Šiaip ne taip pajudinęs savo kaulus Joe atsistojo, apkabino Chunji kuris atrodė kaip lavonas ir jo atsiprašęs jis išėjo. Uždaręs kambario duris jis dar kartą pažiūrėjo į jas, paleido iš rankų rankeną ir šiaip ne taip atsikvėpęs pradėjo leistis dabar sunkiais ir be galo ilgais atrodančiais laiptais. Jų apačioje buvo kiti, ne ką mažiau palaušti vaikinai.

-Ei...Juk mes neišsiskiriam, tik gyvensim atskirai ,- Joe bandė šypsotis, bet ir kvailys galėjo pamatyti, kad jis neturi tam jėgų. Vienintelis CAP prisivertė spustelėti Joe petį ir linktelėti.

-Sėkmės, brolau, susimatysim kitą pirmadienį ,- pasakė jis ir padėjo Joe žengti laukan pro duris. Vos jos užsitrenkė už vaikino nugaros jis norėjo klyktelėti ir pulti atgal, visgi čia praleido kelis sau brangius gyvenimo metus, bet dabar jo ateitis laukia kitur, dabar jis turi prisiversti gyventi kitą gyvenimą... Gyvenimą, kurį kažkada galvojo nugyvensiąs tik su vienu Chunji...

Sėsdamas į savo automobilį, pasukdamas raktelį ir tvirtai laikydamas vairą jis išriedėjo iš kiemo, kuris jau niekada jam nepriklausys, į kurį jis daugiau stengsis negrįžti...

Statydamas automobilį kito, dar svetimai atrodančio namo kieme Joe žinojo, kad dar ilgai čia nebus jo namai, bet matydamas prie namo durų stovinčią ir šiltai besišypsančią, su prijuostę ant liemens, auksaplaukią merginą su plačiomis akimis, jis jautėsi taip, lyg būtų kaip tik toje vietoje kur amžinai priklausė būti...

-Sveikas sugrįžęs ,- pasveikino ji švelnus it aksomas balsas ir švelnios, šiltai ir su meile apkabinančios rankos. Joe joms pasidavė ir paskandino savo veidą mylimos merginos plaukuose.

-Tau tikriausiai sunku ? ,- paklausė ji be galo supratingai, gerai žinodama, kad atsakymo vis tiek neišgirs. Laikydama Joe už rankos mergina nusivedė jį į namus, nuvilko nuo vaikino pečių sunkų švarką, padėjo nusiimti batus ir padavusi šlepetes nuėjo į virtuvę.

-Pirmiausiai pavalgyk, o aš tuo metu paruošiu karštą vonią ,- ji kalbėjo dėdama prieš Joe dar garuojančią vakarienę kuri buvo paruošta su meile žmogui, kuris privertė šią mergaitę gyventi vėl.

Žvelgdamas, kaip jo mergina, kaip jo nauja širdies savininkė žengia aukštyn laiptais Joe atsikvėpė, viskas buvo tikra ir taip teisinga. Keldamas karštą puodelį kavos prie lūpų jis pagaliau nusišypsojo nuoširdžiai šypsena, žinodamas, kad galės viską pradėti nuo pradžių, neprimindamas sau to, kas buvo, ir koks skirtumas, kad matys jis Chunji kiekvieną dieną nuo kitos savaitės, bet jis jau bus ne tas Joe kuris kažkada mylėjo geriausią savo draugą. Ne, jis bus naujas Joe, kuris pasirašys amžinai būti su nuostabia mergina, dėl kurios apsivertė visas jo idealiai atrodęs pasaulis.

*

Žiovaudamas ir trindamas akis Joe išsirito iš lovos, kai už lango dar buvo tamsu, tyliai jis išėjo iš kambario ir nusileido į virtuvę, kurioje jau degė blanki šviesa.

-Labas rytas, Joe ,- pasisveikino švelnus merginos balsas. Joe nusišypsojo, tai jau buvo įprasta, kad jo mergina keliasi keliomis minutėmis ankščiau negu jis ir paruošia jam pusryčius prieš sunkią repeticijų dieną.

-Labas rytas, Mi Young ,- šypsodamasis Joe priėjo prie merginos ir pabučiavęs ją į skruostą iš jos rankų perėmė puodelį su arbata. ,- Ačiū, kad tu dar nepavargai dėl manęs keltis, bet prašau, nesivargink daugiau taip, tau irgi reikia miego ,- jis tai ištarė be galo nuoširdžiai.

-Žinau, Byung Hun , bet tai mažiausia ką dėl tavęs galiu padaryti, žinodama kas tavęs laukia šią dieną ,- ji droviai ištarė ir tiesiog spindinčiomis akimis žiūrėjo į Joe kuris grukštelėjęs arbatos priglaudė savo lūpas prie merginos lūpų. Ji, kaip ir visada kai Joe ją bučiuodavo nuraudo ir šyptelėjo.

-Iki. Pasistengsiu šį kartą grįžti ankščiau ,- pasakęs Joe palydėjo Mi Young iki laiptų, įdėmiai žvelgė į ją, kol mergina galiausiai dingo uždarydama miegamojo duris.

Joe rytai buvo panašūs, bet jam tas patiko, mat tai neleisdavo jam galvoti, kas jo laukia vėliau, kas bus, kai vėl teks žiūrėti į Chunji. Net jo mergina nežinojo, kas iš tikro buvo tarp Joe ir Chunji, tai jis laikė paslaptyje, mat gerai suprato, kad tas jų reikalas, kai jie buvo tokie jauni tikrai buvo keistas...

Pabaigęs savo pusryčius ir susiruošęs Joe išėjo iš namo ir įsėdęs į automobilį išvažiavo į repeticiją.

-Ei! Joe! ,- vos vaikinas spėjo išlipti iš automobilio prie jo prisistatė Changjo su Ricky. Jie, kaip ir seniau elgėsi lyg du visada vaikais liksiantys vaikinai ir kvatodami čiupo Joe už rankų.

-Šiandienos repeticiją bus daug įdomesnė ,- pasakė juokdamasis Ricky ir Joe sustingo neleisdamas vaikinukams toliau jo tempti.

-Kodėl ? ,- kiek pasimetęs paklausė jis, bet nusišypsojo.

-Turėsim bendro darbelio su SS501 ,- pasakė Changjo ir pradėjo juoktis ,- Juk tu žinai, kaip elgiasi Ricky prie tų vaikinų.

O taip, Joe tai žinojo, bet ne tik Ricky, ir pats Changjo elgėsi keistai, mat toje pačioje vaikinų grupėj buvo tiek jo, tiek Ricky geriausi draugai, o gal ir kažkas daugiau. Joe jau buvo aišku, kad laukia kažkas linksmo. Kvatodamas jis leidosi tempiamas tų dviejų kvailelių ir apie nieką negalvojo, kol priešais neatsirado, kaip visada pastaruoju metu labai elegantiškai atrodantis Niel.

-Hey, kaip sekasi tau ir tavo žmonelei ? ,- paklausė jis keistai šyptelėdamas.

-Neperdėk, Niel, aš ir Han Mi Young, dar tik paprasta porelė ,- Joe nusikvatojo, bet Niel net neprunkštelėjo.

-Tik jau nereikia ,- tarstelėjo vaikinukas ir galiausiai kreivai šyptelėjęs nulėkė prie CAP ir Chunji.

Buvo aiškiai matyti kieno pusę palaiko Niel, bet juk Joe negalėjo keisti savo širdies, dėl kitų nuomonės...

Joe rankose sukiojo mikrafoną ir lingavo į muzikos ritmą, bet jol ūpos buvo sulipusios į kreivą šypseną.

-Tik jau nesakyk, kad tavo mergina, vėl kėlėsi ansčiausiai, kad tave išleistų ,- Ištarė prie jo atsisėsdamas Ricky ir apkabindamas Joe per pečius. Vaikinas susijuokė ir tai buvo atsakas. Joe visada per daug užsigalvodavo apie namuose paliktą Lee Mi Young ir visi tai pastebėdavo.

-Ech ,- Ricky atsiduso ,- Pasakysiu tik tiek, ta mergina tau per gera... Aš norėčiau tokios į savo šeimyną ,- vaikinas nusijuokdamas paspaudė Joe petį ir atsistojo.

-Hmm, tu teisus, aš pats žinau, kad ji man per gera ,- Joe pritariamai linksėjo, jis visada galvojo, kad susidėjo su per daug gera mergina, bet nieko keisti negalėjo. Lėtai jis atsistojo, padėjo ant kėdės mikrafona ir nusižiovavo.

-Pavargau. Ar nieko tokio jei jau keliausiu namo ? ,- paklausė jis CAP, mat šis kaip tik prisistatė kažką sakyti. Vaikinas pagalvojo ir linktelėjo.

-Aš kaip tik norėjau sakyti, gal reikia visiems kur nors vykti, mat senai nebuvom vienoje kompanijoje, bet matyti, kad tu nuvargęs, tad keliauk namo.

-Aa, CAP, juk tu žinai, kad mielai su jumis kur nors nusidanginčiau, bet manau, kad dar per anksti ,- Joe sunkiai atsiduso, mat buvo aišku, kad jam dar per anksti sėdėti vienoje patalpoje kartu su Chunji, jau ir tai užteko repeticijų.